Rokoko Baldai
Elegancija, Kaprizas ir Artimiausi Giminaičiai

Rokoko baldai, tarsi iš pasakos ištrūkę kūriniai, atspindi XVIII a. Prancūzijos lengvabūdišką prabangą. Atsiradę kaip atsakas į griežtą Baroko didybę, jie pavertė interjerus žaismingais, vingiuotais meno šedevrais.

Klestėję Liudviko XV valdymo laikais (1715–1774), šie baldai buvo ne tik funkcionalūs, bet ir teatro scena – asimetriškų formų, gamtos motyvų ir švelnios prabangos šventė. Tačiau Rokoko nebuvo vienišas – jis dalijosi scena su Baroku, savo dramatišku pirmūnu, ir neoklasicizmu. Šiame puslapyje nagrinėsime Rokoko kilmę, išskirtinius bruožus, ikoniškus kūrinius ir stilius, kurie su juo dalijasi prabangos dvasia, papildydami naujais, stulbinamais faktais, kurie galbūt dar negirdėti.

Bureau du Roi -Rašomasis stalas Liudvikui XV

Cressent Bombé Commode -Komoda, Liudvik XV

Fauteuil à la Reine - Kėdė, Liudvik XV

Rokoko Gimimas

Nuo Regento Laikotarpio iki Karališkos Ekstravagancijos

Rokoko, dažnai vadinamas *„Rokailės stiliumi“ dėl kriauklę primenančių motyvų, atsirado ne staiga. 1720–1730 m. jis išsivystė kaip lengvesnė Baroko alternatyva per Regento laikotarpį (1715–1730), kai Prancūziją valdė Filipas II Orleanietis. Šis pereinamasis laikotarpis sušvelnino Baroko monumentalius kontūrus, įvesdamas sklandžias linijas ir auksinius bronzos ornamentus, vadinamus ormolu. Iki 1730-ųjų, Liudviko XV dvarui tapus hedonizmo centru, rokoko pilnai sužydėjo, atspindėdamas madam de Pompadour salonų lengvumą ir žaismingumą.

Rokoko buvo toks asmeniškas, kad baldai dažnai buvo projektuojami konkrečioms patalpoms, pavyzdžiui, privačioms buduarams, kur aristokratai galėjo atsipalaiduoti be dvaro formalumų. Kai kurie stalai turėjo paslėptus stalčius meilės laiškams laikyti, atspindėdami epochos romantikos maniją.

Nors Prancūzija buvo Rokoko širdis, jis pasklido po Europą: nuo Vokietijos Bavarijos Wieskirche bažnyčių puošnių interjerų iki Venecijos auksinių veidrodžių ir net Anglijos, kur Thomas Chippendale pritaikė santūresnes versijas. Stilius išblėso apie 1760-uosius, užleisdamas vietą neoklasicizmo racionalumui, tačiau jo dvasia atgimsta šiuolaikiniuose interjeruose, tokiuose kaip Disnėjaus „Gražuolės ir pabaisos“ įkvėpti baldai ar pastelinių spalvų paletės.

*Rokailė yra išraiškingas, asimetriškas ir labai įmantrios formos ornamentas.

Motyvai dažnai primena stilizuotas jūros kriaukles, bangų keteras, akmenis, augalų lapus ir šakotus, vingiuotus raštus.

Rokoko Baldų Bruožai
Vingiai, Kriauklės ir Garbanos

Rokoko baldai yra tarsi teatro spektaklis – asimetrija ir gamtos įkvėpti motyvai paverčia juos gyvais. Skirtingai nuo baroko simetrijos, rokoko baldai žavi S ir C formos vingiais, primenančiais vijoklius ar bangas. Kėdės ir sofos turėjo lenktas kojas, vadinamas cabriole, kurios atrodė tarsi gyvūnų galūnės, o apmušalai iš šilko ar aksomo suteikė švelnumo. Medžiagos buvo kruopščiai parinktos: vaismedžiai, tokie kaip riešutmedis ar vyšnia, suteikė šiltų tonų, o egzotiška markizacija ar lakuotos plokštės, įkvėptos chinoiserie (kinų motyvų), pridėjo prabangos. Auksiniai bronzos ornamentai – lapų, kriauklių ar mitinių būtybių formos – spindėjo tarsi auksas, o bombé formos (išsipūtę, apvalūs) komodos pabrėžė stiliaus sklandumą.

Rokoko meistrai kartais naudojo japonišką lako techniką, vadinamą vernis Martin, kuri imitavo brangų rytietišką laką, bet buvo prieinamesnė, leidžianti sukurti blizgius, spalvingus paviršius, kurie atspindėjo šviesą salonuose. Šis stilius buvo ne tik gražus, bet ir skirtas intymioms erdvėms, kur pokalbiai ir flirtai buvo tokie pat svarbūs kaip pats interjeras.

Rokoko neatsirado vakuume – jis dalijasi bruožais su baroku ir neoklasicizmu, kurie atspindi prabangą, bet skirtingais atspalviais.

Artimi Atiliai
Baroko Didybė ir Neoklasicismo Santūrumas

Barokas
Auksinis Patriarchas

Gimęs XVII a. Italijoje. Barokas buvo galios ir religijos šventė – masyvūs, simetriški baldai su raižytais cherubinais (cherub) ir augalų motyvais. Liudviko XIV Versalio rūmuose André-Charles Boulle kūrė įspūdingus baldus su vėžlio kiauto inkrustacijomis, spindinčiais karališkąja didybe. Barokas, kaip ir Rokoko, mėgo vingius ir auksą, tačiau jo simetrija ir sunkumas reikalavo pagarbaus žvilgsnio, o Rokoko kvietė šypseną. Regento laikotarpio baldai, tokie kaip Cressent komodos, sujungė abu stilius, išlaikydami Baroko prabangą, bet pridėdami Rokoko lengvumo.

Baroko meistrai kartais naudojo „Boullework“ techniką – plonas metalo ir vėžlio kiauto plokšteles, klijuojamas ant medžio, kurios buvo tokios trapios, kad meistrams reikėjo dirbti žiemą, kad klijai neištirptų!

Cressent Bombé Commode -Komoda, Liudvik XV

Neoklasicizmas
Elegantiškas Santūrumas

1760-aisiais Rokoko lengvabūdiškumas, pasižymėjęs kaprizingu grožiu, ėmė atrodyti pasenęs, o Neoklasicizmas (Liudviko XVI stilius) įnešė radikalių pokyčių – tiesias linijas, rifliuotas kojas ir antikinius motyvus, tokius kaip laurai (simbolizuojantys pergalę ir garbę), urnos (atspindinčios amžinybę) bei medalionai (vaizduojantys asmeninius portretus ar herbus). Georges Jacob kėdės su smailėjančiomis kojomis ir subtiliu auksavimu išlaikė Rokoko lengvumo ir grakštumo esmę, tačiau įvedė aiškią simetriją, taip užtikrindamos perėjimą nuo chaotiško dekoratyvumo prie harmoningos, tvarkingos elegancijos.

Georges Jacob kėdė ir Neoklasicizmo stalas

Neoklasicizmo baldai dažnai buvo dažomi baltai ar pilkai, kad imituotų marmurą, atspindėdami Pompėjos archeologinių radinių maniją, kuri pakeitė Rokoko pastelinius atspalvius. Šis stilius buvo tarsi Rokoko „protingas brolis“, dalijantis prabangos meile, bet renkantis išmintį vietoj kaprizo.

Viktorijos Eklektika
praeities ir naujovių gobelenas

XIX a., valdant karalienei Viktorijai (1837–1901), baldai tapo spalvingu praeities ir dabarties audiniu, kurį formavo Britanijos pramonės galia ir imperijos plėtra. Viktorijos laikų dizainas išsiskyrė eklektika, atgaivindamas Rokoko vingius, Gotikos smailes ir Renesanso didybę, tačiau pridedamas drąsių naujovių. Sunkūs raudonmedžio ar palisandro rėmai, raižyti rožėmis ar ritiniais, nešė storus aksomo apmušalus, kurių gilios spalvos žėrėjo dujinių lempų šviesoje.

Pramonės perversmo revoliucija atnešė masinę gamybą, todėl tvirtos valgomojo stalų ir perkrautų indaujų linijos pasiekė augančią vidurinę klasę. Vis dėlto tokie meistrai kaip William Morris, įkvėpti „Arts and Crafts“ judėjimo, audė rankų darbo galėtą šilumą, priešindamiesi gamyklų šaltumui.

Rokoko atgimimo baldai atkartojo Liudviko XV lengvumą, tačiau tapo tvirtesni, jų perdėti vingiai tiko erdviems Viktorijos laikų namams, o ne intymiems salonams. Nuo Papier-Mâché kėdžių iki ketaus puošmenų – Viktorijos baldai buvo pilni nostalgijos ir pažangos, pripildantis erdves imperijos ir namų pasididžiavimo istorijomis.

Palikimas
Rokoko Amžinas Žavesys

Rokoko išblėso XVIII a. pabaigoje, tačiau XIX a. atgimė kaip Rokoko atgimimo stilius, pavyzdžiui, John Henry Belter laminuotos rožmedžio sofos. Šiandien jis įkvepia modernų maksimalizmą – nuo kriauklės formos veidrodžių iki asimetriškų statelių prabangiuose interjeruose.

Rokoko įtaka matoma net šiuolaikiniuose mados namuose, tokiuose kaip „Versace“, kurie naudoja Rokoko vingius ir auksinius akcentus savo baldų kolekcijose, sujungdami XVIII a. prabangą su XXI a. estetika. Minimalizmo pasaulyje Rokoko primena, kad stilius gali būti linksmas ir vingiuotas, tarsi gyvenimo džiaugsmo atspindys.